Rizikos vertinimo ir visuomenės informavimo centras (RVVIC), remdamasis atliktais moksliniais tyrimais, moksline literatūra, Nacionalinės veterinarijos laboratorijos (NVL) ir Lietuvos Radiacinės saugos centro (LRSC) tyrimų rezultatais, įvertino ir įvairiais laikotarpiais apžvelgė valgomų grybų radiacinį užterštumą Europoje ir Lietuvoje.

Valgomų grybų radiacinė tarša ženkliai padidėjo po 1986 m. balandžio 26 d. įvykusios Černobylio atominės elektrinės avarijos. Po šios katastrofos radioaktyviomis atliekomis, ypač radioaktyviu 137Cs, buvo užteršta 2,3 milijonai hektarų miško, ne tik Ukrainoje, Baltarusijoje, bet ir Lietuvoje, Lenkijoje, Latvijoje, Švedijoje. Yra nustatyta, kad radioaktyvaus užterštumo lygis gretimose teritorijose gali būti skirtingas. Miško dirvoje radioaktyvus užterštumas, lyginant su žemės ūkio reikmėms naudojama ariama dirva, išlieka ilgiau, todėl grybai, uogos ir žvėriena yra vieni iš pagrindinių žmonių radioaktyvaus užterštumo šaltinių. Grybai sugeba sutraukti iš aplinkos ir vaisiakūniuose sukaupti gana didelius įvairių medžiagų kiekius. Valgomų grybų micelis yra labai svarbus radiokatyvių teršalų sulaikymui viršutiniame miško dirvos sluoksnyje, kuris kaip savotiška kempinė, kaupia radioaktyvius elementus. Grybų radioaktyvumas beveik visada būna kelis kartus didesnis už toje pačioje vietoje augančių augalų. Valgomi grybai gali sukaupti 50 kartų aukštesnį radioaktyvių medžiagų kiekį (atskirais atvejais iki 100 kartų) lyginant su šalia grybų augančiais augalais. Remiantis moksline literatūra galima teigti, kad valgomų grybų radiacinis užterštumas kinta priklausomai nuo jų augimo vietos. Vienos grybų rūšys yra linkusios sukaupti daugiau teršalų, kitos – mažiau. Surinktų iš skirtingų to pačio miško vietų grybų radiacinė tarša gali svyruoti plačiose ribose. Tą įtakoja įvairūs faktoriai – grybų rūšis, dirvožemio užterštumas, periodas po radioaktyvaus užteršimo, drėgmė. radiocezio pusinis skilimo periodas yra 30 metų, todėl aktyvumas dirvožemio sluoksniuose su laiku keičiasi, atitinkamai kinta ir skirtingų grybų rūšių radioaktyvumas. Nustatyta, kad radioaktyvumas gali svyruoti net toje pačioje valgomų grybų rūšyje. Todėl yra svarbu įvertinti kiekvieną individualų atvejį. Valgomuose grybuose dažniausiai yra nustatomas radioaktyvus cezis ( 137Cs). Be to, nustatyta, kad spygliuočių miškuose augantys grybai turi didesnį radioaktyvųjį užterštumą nei lapuočių miškuose. Radioaktyvus cezis grybo kūne pasiskirsto netolygiai. Daugiausia jo akumuliuojasi grybo kepurėlėje, mažiau – kotelyje.

Radioaktyvios medžiagos yra žalingos vartotojo sveikatai. Dažnai ir dideliais kiekiais joms patenkant į organizmą, pažeidžiama ląstelių genetinė informaciją, ženkliai padidėja tikimybė mutacijoms atsirasti. Mutacijos skatina onkologinius susirgimus ir gali būti genetiškai paveldimos.

Literatūroje nurodoma, kad 137Cs radioaktyvumas po Černobylio atominės elektrinės avarijos valgomuosiuose grybuose svyravo 0,1 – 32 kBq kg -1 ribose. Tuo tarpu iki 1985 m. tirtuose grybuose nustatytas 0,01 – 2,5 kBq 137Cs radioaktyvumas. Daugumoje Lietuvos vietovių iki Černobylio atominės elektrinės avarijos 137Cs koncentracija grybuose keitėsi nuo 4 iki 8 Bq/kg. Pagal vykdomą NVL monitoringą, Lietuvoje 137Cs koncentracija praėjus dešimt metų po avarijos 1996 - 2000 m. baravykuose keitėsi nuo 33 Bq/kg iki 166 Bq/kg; voveraitėse nuo 80 Bq/kg iki 50 Bq/kg. Taip pat, LRSC praeitais metais atliko apie 200 tyrimų, įvertinant radioaktyviаjа taršą 25 rūšių grybų iš įvairių Lietuvos vietovių. Visi tirti grybai radioaktyvios taršos atžvilgiu atitiko higieninius reikalavimus. Didesni Cs radionuklido aktyvumai (daugiau nei 300 Bq/kg рavienių grybų) praeitais metais rasti žaliuokėse . Leidžiamas didžiausias radioaktyvusis užterštumas maiste yra 600 Bq/kg šviežios grybų masės arba 6 kBq/kg sausos masės grybų. Tačiau maistui yra naudojami termiškai apdoroti valgomi grybai. Radioaktyvaus Cs kiekį valgomuosiuose grybuose iki 58-82% galima sumažinti juos verdant arba blanširuojant, o iki 90% - užšaldžius ir po to 2 kartus pamirkius šiltame vandenyje.

Mokslinėje literatūroje teigiama, kad ateityje grybų užterštumas radioaktyviu Cs turės tendenciją mažėti. Daugumoje Europos valstybių nustatytas žemas grybų radioaktyvusis užterštumas, todėl gauti didelę radioaktyvumo dozę maistui vartojant valgomus grybus yra neįmanoma.

RVVIC remdamasis NVL ir LRSC tyrimų rezultatais nusprendė, kad Lietuvoje grybų radioaktyvus užterštumas yra mažas ir nekeliantis rizikos vartotojų sveikatai.
Plačiau skaityti visą rizikos vertinimą...

Paukščių gripą (PG) sukelia Orthomyxoviridae šeimos, A, B genties tipo gripo virusas. Paukščių gripo virusai klasifikuojamas į potipius priklausomai nuo juose išsidėsčiusių antigenų, hemagliutinino (H) ir neuraminidazės (N). Pagal viruso pasireiškimo formas išskiriamos dvi ligos formos – didelio patogeniškumo paukščių gripas (DPPG) ir mažo patogeniškumo paukščių gripas (MPPG). Iki šiol išskirti labai patogeniški virusai yra gripo A genties H5 ir H7 potipiai, sukeliantys ligos protrūkius.

Rizikos vertinimo ir visuomenės informavimo centro mokslininkai įvertino paukščių gripo viruso atsiradimo riziką iš kitų šaltinių: importas, nelegalus prekių importas, žmonių judėjimas, paukščių migracija. Plačiau skaityti....... 

DPPG virusas buvo nustatytas Rusijoje, Turkijoje, Rumunijoje ir kitose Pietryčių - Azijos šalyse. Nėra visiškai aišku kaip šis virusas pateko į Europinę žemyno dalį (Turkiją, Rumuniją), tačiau numanoma hipotezė per laukinių vandens paukščių migraciją iš Sibiro. Pirmą kartą yra įrodoma, jog laukiniai paukščiai gali pernešti DPPG virusą dideliais atstumais. Tačiau nėra aišku, kaip H5N1 virusas galėjo atsirasti Juodosios jūros regione. Šiuo metu žinomi paukščių migracijos keliai veda ir link Lietuvos pusės. Rizika, kad paukščių gripo virusas H5N1 gali patekti iš Rumunijos, Rusijos, Turkijos ir kitų šalių į Lietuvą su migruojančiais paukščiais šiai dienai yra vertinama kaip vidutinė. Tačiau, galima tikėtis didelės rizikos, vykstant kasmetinei paukščių migracijai.

Plačiau skaityti visą rizikos vertinimą.........